Laisvė rinktis


Laisvė – supaprastintu apibrėžimu – yra galėjimas ir gebėjimas kažką daryti nevaržomai sociumo. Šiuolaikinė jaunuolių karta, tarkime, skaičiuojant kartas gimusias nuo 2002 m. iki 1990 m., visi jau augo nepriklausomoje, laisvoje, suvernioje Lietuvoje. Taigi pagal apibrėžimą, jau eantys laisvi ir turintys LAISVĘ RINKTIS.

Manau, laisvės esmė yra pasirinkimas. Pasirinkimą turime visi. Neveiklumas yra pasirinkimas. Nusistatymas, kad esame koncervatyvi tauta – pasirinkimas ir mūsų visų laisvė. Nusiteikimas, kad visa valdžia yra korumpuota, į save riestais nagais – pasirinkimas tikėti ir mūsų laisvė.

Nusistatymas, kad niekur negalime išvažiuoti ir už tai būsime morališkai teisiami – irgi yra mūsų visų laisvė. Gyvename XXI a. manau, visi turime laisvę rinktis, kokios visuomenės norime. Uždaros, susikausčiuos ir pamiršusios ką reiškia ramiai gyventi. Būtent, gyventi, o ne egzistuoti. Nesiteisinant, kodėl „turėjo“ emigruoti. Nesiteisinant, kad myli ir gerbia tos pačios lyties asmenį. Nesiteisinant, kad gyvena ne taip kaip visi.

Aš pasirinkau. Laisvę gyventi taip, kaip noriu ir ten kur noriu. Ir tu turiu ne tik tokią laisvę, bet ir teisę – užtikrintą Lietuvos įstatymais, Europos sąjungos įstatymais ir Bendrijos susitarimais. Tik gaila, kad pastaruoju metu skaitant Lietuvišką žiniaskalaidą, asmenys, kurie renkasi išvykti į užsienį (ES nares ar ne) piešiami kaip kažkokie nusikaltėliai.

Aš renkuosi, ir tai yra mano laisvė – ignoruoti visokias srutas ir ieškoti faktų, o ne emocinių įtikinėjimų ir demagogijų. Manęs nevaržo Lietuvos sienos. Juk esame laisvi keliauti. O laisvi tai daryti tapome, dėl žmonių, kurie dirbo, kurie priėmė savo laisvę ir ją įvykdė. Dėl to, kad esame Europos sąjungos dalis galiu laisvai keliauti, mokytis užsienio universitete ir įgyti tokį išsilavinimą, kokio noriu, koks man atrodo reikalingas. Pvz.: manęs nevaržo lietuviški universitetai ir jų netobulos sistemos. Žinote, jei mes visi tiesiog pradėtume ignoruoti tai kas mus nepatinka ir vietoj beverčio pasipiktinimo skleidimo tiesiog visą tą energiją sudėtume į beemocinį, nuasmenintą to kas netenkina keitimą – pasaulis keistųsi daug greičiau.

Kaip tai įvykdoma? Visų prima nuo savęs. Pavyzdys galiu būti aš. Manęs netenkino „geriausias“ Lietuvos universitetas. Netenkino studijų kokybė. Ir nusispjoviau aš ant prestižo, vardo ir neva nuostabiaus visos įstaigos imidžo. Ir sėkmingai perstojau mokytis į Vilniaus kolegiją. Žinot ką, tai manęs nepadarė prastesne, nes aš tiesiog tokia nesijaučiu. Ir kvailesne netapau.

Kaip tik, kolegijoje mano žinios buvo ne tik galandamos iki tobulumo, bet tas tobulumas taip pat buvo tikrinamas praktika, kas suteikia žinių apie tai, kaip viskas veikia iš ties. Būdama laisva rinktis, pasirinkau nebūti varžomai. Su kolegijos pagalba išvykau į Vokietiją mokytis pagal Erasmus programą. Grįžau, susitvarkiau su kolegija, įgyjau tik dar didesnį pasitikėjimą savimi. Dirbau pagal savo specialybę metus su trupučiu ir pasirinkau įvykdyti savo laisvę keliauti ir gyventi, kur tik noriu. Pasirinkau laisvę išvykti. Ir išvykau mokytis toliau. Išvykau mokytis į Frankfurto Goethe Universitetą, siekdama gauti magistro laipsnį.

Myliu savo šalį, bet tai dar nereiškia, kad negaliu jai tarnauti joje nebūdama.

Tie, kurie emigruoja – neutrėtų būti linčiuojami dėl savo pasirinkimo. Tai Lietuvos kaip valstybės problema, kad joje nesinori pasilikti. Norisi tik grožėtis, iš toli, ir dirbti jai, iš toli. Neskatinu visų emigruoti, iš vis, neskatinu nei vieno to daryti. Bet manau, kad nereikia stabdyti tų, kurie padarė šį pasirinkimą.

Pirma: Būdama nedidele valstybe Lietuva turėtų ne gėdinti savo žmones, kurie išvyksta mokytis ir/ar dirbti užsienyje, o juos globoti. Ką čia globoti? Ir kodėl?  Paskaitykit porą straipsių delfiuose, lietuvos rytuose; paklausykit politikų pasisakymų apie išvykusius tautiečius, kurie, kaip parazitai, nemoka PSD mokesčių, po to grįžę skundžiasi gyvenimo sąlygomis Lietuvoje. Puiku! Tegu Lietuvos piliečiai išsako savo nuomonę, tegu pasidalina kitų šalių praktikomis. Ir galime kai kurias praktikas pritaikyti, kodėl gi ne!? Tegu lietuviai, kurie sugeba daugiau uždirbti svečioje šalyje (o tokių visuomet atsiras) – važiuoja į svečias šalis.

Jie taip pat „maitina“ Lietuvos ekonomiką, siūsdami pinigus atgal į Lietuvą giminaičiams, tėvams ir seneliams; atvykdami čia atostogų. Vietoj to, kad peikti žmones už įstatymų neišmanymą, juk galima paruošti vieną ar kelis informacinius prospektus, tiems kas planuoja išvykti. Ką reikia padaryti prieš paliekant savo šalį. Labai džiugu, kad užsienio reikalų ministerija teikia panašią informaciją ir iš tiesų padeda tiems, kas domisi ir knaisiojasi giliau.

Bet reiktų nepamiršti, kad ne visi yra tokie socialiai atsakingi, kad prieš išvykstant pasidomėtų giliau, kokias savo pilietines prievoles turės atlikti. Geriausiu atveju, prieš išvykstant tik pasidomima ar nebus kokių nors skolų, kokius mokesčius teks mokėti. Yra begalė oficialių ir neoficialių priemonių informuoti savo piliečius apie jų teises ir pareigas. Kodėl tai nedaroma (e)migracijos klausimais? Juk žiniasklaida, statistikos departamentas, VMI, Sodra  ir migracijos tarnybos vienu balsu klykia, kad turime problemų su emigrantais.

O ką daryti su mažėjančiu gyventojų skaičiumi ir darbuotojų trūkumu? Jei jau leidžiam „saviems“ išvažiuoti? O kodėl neparodžius solidarumo ir nepasinaudojus puikia ES migracijos politika? Pasikvieskim specialistų iš Rumunijos, Bulgarijos, Kroatijos, Slovėnijos. Kas trukdo sektoriams, kuriems trūksta darbuotojų paskelbti konkursus ar mainų programas ir parodyti, kad Lietuva draugiška valstybė, kurioje galima gyventi ir dirbti. Negirdėjau apie jokius kursus užsieniečiams specialistams, kurie, pavyzdžiui, nori mokytis lietuvių kalbos.

Tiesą pasakius, pirmieji Google atsakymai apie darbo rinką Lietuvoje rodo, kad darbą čia rasit turint gerus kontaktus: (AGCAS Editors, 2016) („Lithuanians often find work through networking, using friends and personal contacts. Approaching any contacts you already have in the country could help you in your job hunt.“ ) Manau, būtų išmintinga, jei vistik žmonės besidomintys darbu Lietuvoje gautų informaciją ir iš oficialių šaltinių šiek tiek patraukliau, nei dabar pateikiama Lietuvos darbo biržos. Surenkit, jau dirbantiems Lietuvių kalbos ir integracijos kursus. Atsiras norinčių, faktas. Nes žmonės jau dirbantys – vistiek eina į tokius kursus, ir moka už juos pinigus.

Valstybė galėtų pasiūlyti juos už simbolinę kainą (arba rengti kažką panašaus kuo užsima VU studentų bendruomenė : Erasmus studentai viešintys Lietuvoje siūlo pamokyti savo kalbos, o besimokantys lietuviai – moko užsieniečius lietuvių kalbos.). Labai tikėtina, kad tie kurie tik svarsto apie atvykimą į mūsų šalį gali būti atgąsyti fakto, kad negaus paramos iš valstybės siekiant prisitaikyti prie jos. Jeigu negalim savo valstybės parodyti geru kampu savo piliečiams (jie tiesiog turi per daug bagažo, kad patikėtų tokiais dalykais), gal verta pasikviesti žmones, kurie tuo (T.y. teiginiu Lietuvoje gyventi galima ir malonu) patikėtų?

Manau, kad turime laisvę ir teisę dirbti ir gyventi kitose visur, kur tik sugalvosime. Jeigu žmogus jaučiasi labiau reikalingas svečioje šalyje nei savo tėvynėje, tai daugiau pasako apie tėvynę nei apie žmogų.

 

Kristina Šaltenė yra buvusi Vilniaus kolegijos studentė.

Rašinyje pateikiama asmeninė autoriaus nuomonė.