Kasdienė homofobija arba kodėl aš kovosiu už geresnį rytojų?


2016 metais pirmą kartą dalyvavau „Baltic Pride“ eitynėse. Daug šypsojausi, aplink plazdėjo begalė vaivorykštinių spalvotų vėliavėlių, o aš tuo metu entuziastingai mojavau aplinkiniams, žvelgiantiems į eitynių dalyvius iš gatvės. Visi juokėsi, džiūgavo, puikiai leido laiką. Vienu metu net pasijaučiau taip, tarsi būčiau ne Lietuvoje, tarsi dabar dalyvaučiau eitynėse visiškai kitoje, didesne tolerancija pasižyminčioje šalyje. Tačiau atėjus pirmadieniui, visos teigiamos emocijos pabėgo, nuslūgo ir atgal užkrito pasyvios realybės užuolaida.

Atsibudusi ryte aš supratau vieną vienintelį dalyką – niekas nepasikeitė. Linksmoji dalis baigėsi, grįžo įprasta kasdienė homofobija. Supratau, jog žmonės nepradės į LGBT+ asmenis automatiškai žvelgti palankiau, jog diskriminacija vis dar egzistuoja, patyčios vis dar klesti, o politikai vis dar vengs net ir diskutuoti apie tos pačios lyties asmenų partnerystę.

Lietuvoje net apie 80% LGBT+ asmenų slepia savo seksualinę orientaciją – ar tai tikra tokia šalis, kurioje norėtume gyventi? Šalis, kurioje žmonės negali būti savimi? LGBT+ yra atstumtieji, raupsuotieji mūsų visuomenėje. Tai yra tie, kuriems tenka bėgti, slėptis ar taikytis vien dėl to, kad jie kitokie nei dauguma.

Jaučiuosi dviprasmiškai – man patinka mano šalis, tačiau tuo pat metu kritiškai žvelgiu ir vertinu daugumą jos problemų, ypač socialines. Ir nors suprantu, kad gali būti blogiau, suprantu ir tai, kad gali būti žymiai geriau (nereikia taip jau toli dairytis, kad tai pamatyti). Ir kai supranti, jog gali būti geriau – nori gyventi geriau. Aš noriu gyventi šalyje, kurioje žmonės, nepaisant seksualinės orientacijos, gali laisvai laikytis už rankų bei rodyti vienas kitam švelnumą, nebijant, jog visa tai bus palydėta nepadoriais pasisakymais ar užgauliojimais.

Naiviai norėčiau, jog vis daugiau žmonių jaustų norą atsiskleisti, garsiai kalbėti apie savo orientaciją bei tapatybę – savo šeimos nariams, geriausiems draugams, kolegoms ir t.t. Didelė diskriminacija visuomenėje atsiranda iš to, jog nėra susiduriama su LGBT+ asmenimis, pasiduodama svetimoms nuomonėms bei patirtims, susikuriami neigiami stereotipai.

Atsiskleidimas pagelbėtų ryšio sukūrimui, parodymui, jog seksualinė orientacija nėra tas dalykas, kuris apibrėžia asmenybę. Noriu gyventi šalyje, kur klausimai apie bet kokius tos pačios lyties asmenų santykius nebūtų kaskart nustumiami į šoną, teigiant, jog yra ir svarbesnių prioritetų – darbo vietų kūrimas, socialinės garantijos ir t.t. Ir taip pat noriu gyventi šalyje, kur politikai objektyviau ir racionaliau žvelgtų į šias problemas, nesivadovaudami savo asmeninėmis nuostatomis ar nuomonėmis.

Lietuvoje vengiama garsiai kalbėti apie tai, kas išeina už socialinės „normos“ ribų. Nuolat prisidengiama krikščioniškomis vertybėmis, iškrypimu ar tuo, jog LGBT+ asmenys yra faktinai psichiškai nesveiki. Tačiau edukacija, tai yra, švietimas, supažindimas su kitokiomis orientacijomis, kitokio mąstymo atskleidimas stipriai pagelbėtų.

Taip pat, jei problema bus neigiama, jei ji nebus iškelta į viešumą, jei nebus socialinio diskurso, taip ir ateinančiais metais politikai kraipys galvas ir išgąstingai nustebę klaus „Ar jūs juokaujate?“, kai tik bus iškeliamas klausimas apie partnerystę Lietuvoje. Kas yra svarbiausia ir ką mes galime padaryti? Imtis veiksmų, kalbėti apie tai, nepasiduoti kasdienėms homofobijos apraiškoms – „Apatija yra bendrininkavimas. Tai pavojinga pozicija“.

 

Jolanta Lenkevičiūtė, yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto,  kūrybinių industrijų programos studentė.

Rašinyje pateikiama asmeninė autoriaus nuomonė.