Aš jums suteiksiu laisvę, bet ar žinosite ką su ja veikti?


Baudžiauninkas apie laisvę buvo girdėjęs daugybę kalbų. Kiekvieną dieną, keldamasis dirbti lažą apie ją galvojo. Einant miegoti, ji jam neleisdavo užmigti. Jis manė jog tapus laisvu, jo gyvenimas pasikeis kardinaliai. Atėjo diena, kai jis įveikė savo baimę būti nuplaktu už nepaklusnumą ir paklausė savo šeimininko ar šis jam suteiksiąs laisvę. Šeimininkas jam atsakė, jog laisvę jis gaus, ir pridūrė, ar šis žinos ką su ja veikti? Pakeiskime žodį „baudžiauninkas“ žodžiu Lietuva, o šeimininką – „Sovietų sąjunga“ ir gausime analogišką situaciją. Mes nežinome, kaip elgtis su laisve.

Lietuva buvo baudžiauninkų kaimas kitų baudžiauninkų kaimų apsuptyje, o jie visi priklausė vienam dideliam dvarui pavadinimu – „Sovietų sąjunga“.

Jo šeimininkas buvo rūstus, griežtas ir persunktas neapykantos. Kalbos apie laisvę buvo girdimos kituose kaimuose. Lietuvos kaimas, išgirdęs apie šią įdėją, nebesugebėjo jos paleisti. Kiekvieną dieną svajojo apie laisvąjį „aš“: apie teisę veikti ką nori, užsiimti tuo, ką mėgsta, laisvai kalbėti, nebijant gauti keletos rykščių, gyventi be baimės, jog jį nuskriaus šeimininkas. Šiam nelaimėliui buvo tekę girdėti apie jo draugų Vengrijos ir Čekoslovakijos bandymus išsikovoti laisvę.

Kalbėta, jog šimtai, net gi tūkstančiai šių kaimų gyventojų išėjo į gatves, laukus protestuoti prieš pono priespaudą. Ponas buvęs ginkluotas lengvai nuslopino Vengrijos ir Čekoslovakijos mėginimus išsivaduoti. Tačiau Lietuva šios įdėjos nepaleido, net ir bijodama, jog jai pasibaigs taip pat. Keletas Lietuvos kaimo gyventojų, slapta pagerbdavo savo protėvius žuvusius už savo praeitį, uždegdavo žvakučių prie kapų. Pasitaikydavo tokių, kurie išeidavo į gatves protestuoti, tačiau jų skaičius nebuvo toks gausus kaip pas kaimynus vengrus ir čekoslovakus. Po dvarą greitai sklido kalbos apie lietuvius. Vengrai ir čekoslovakai juos praminė kvailiais, neva jie bando išsilaisvinti, nors priešinasi tik keletas. Žinoma jie lygino lietuvių veiksmus su savais ir nelaikė to didžiuliu pasipriešinimu. Tačiau lietuviai nebuvo linkę taip manyti, jie manė, jog jie priešinasi kaip niekas kitas, kad jų kova šventa, kad jie įdėjo labai dideles pastangas.

Tačiau tai buvo netiesa, jie priešinosi tik simboliškai, minimaliai. Bėgo metai, keitėsi kartos. Tėvai mokė savo vaikus „vergiško gyvenimo taisyklių“, kurių išmoko gyvendami pono dvare. Jos buvo keturios: 1-  Būtina vogti iš pono, visi vagia, todėl vok ir tu, pono turtas – tavo turtas. 2-  Būk nesąžiningas ir klastingas. 3 – Mokslas būtinas, kitaip nieko nepasieksi gyvenime, ir galbūt ateityje tai leis tau tapti ponu. 4 – Bėk ten, kur geriau. Tačiau niekas nemokė, jog priešui galima atleisti, kad su juo galima sutarti. Keitėsi sezonai. Pagaliau prabudo didysis brolis lenkas ir pradėjo kovoti prieš pono priespaudą. Ankščiau Lietuvos ir Lenkijos kaimai buvo vienas junginys, pasižymėjęs turtu, galia ir savo milžiniška teritorija. Į kovą kilo ir kiti kaimai.

Ponas pastebėjo, kad jo dvaras nebe toks našus ir suteikė visiems kaimams žodžio laisvę, paskelbė persitvarkymą. Šeimininkas tikėjosi, jog dvaras po reformų atsigaus, vėl taps pelningas ir didis. Tačiau ponas nesuvokė, jog tai buvo pati didžiausia klaida, lėmusi jo dvaro žlugimą. Kaimai palaipsniui atsiskyrė nuo dvaro. Pirmoji atsiskyrė Lietuva, vėliau ir kiti. Visi jie įgavo savo išsvajotą laisvę. Tačiau nei viena sritis nežinojo ką su ja veikti-juk jie buvo užaugę priespaudos laikais. Todėl jie gyveno kaip anksčiau gyvenę, pasitelkdami savo 4 auksines taisykles… Vok, apgaudinėk, išmok tapti  „ponu“ , o tuomet išvažiuok kur geriau ir visų neapkęsk.

Išvada tokia. Sovietmečiu susiformavusios vertybės buvo perduotos mums ir vis dar yra išsilaikiusios ir propaguojamos dabartinių ir vyresnių kartų.

Mūsų tėvai mus mokė apie gyvenimo nesąžiningumą, mokė vogti, neapkęsti priešų. Jos tapo mūsų visuomenės atspindžiu ir pagrindinėmis vertybėmis. Kai kurie iš mūsų jų laikomės visai to nesuvokdami. Todėl dabar turime tai ką turime, visuomenė vis dar gyvena neapkęsdama mažumų ir kaimynių vien dėl to, jog praeityje jie mus nuskriaudė, o tai dėl mūsų principingumo neleidžia mums užmegzti naudingų ir darnių santykių.

Vis dar neturime naudą teikiančių, puikių santykių su kaimyninėmis šalimis: Latvija, Lenkija, Baltarusija, Rusija, – principingumas užgniaužia protą. Vis dar laikomės įsikibę „genocido“ sąvokos. Skamba taip, lyg būtų išžudyta 80 % Lietuvos populiacijos, nepamirškime fakto, jog netgi tie, kurie buvo ištremti turėjo galimybę išgyventi, kai kurie net sugebėjo grįžti, tai ne genocidas, tai tiesiog represijos-tai du skirtingi dalykai.

Taip pat labai pervertinamas pasipriešinimo judėjimas 7-ame ir 8-ame dešimtmetyje. Lietuvoje jis tikrai nebuvo toks aktyvus kaip Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir Lenkijoje. Universitetinis išsilavinimas yra pervertinamas ir neakcentuojama tai, jog žmogus gali gyventi ir be jo, džiaugtis ir mėgautis gyvenimu, o profesinės mokyklos išgyvena krizę, kai tuo metu vakaruose jos klęsti. Visi norime būti ponais, todėl emigruojame į kitas šalis tikėdamiesi, jog ten gyvenimas bus geresnis, žinoma galbūt kai kurie suranda savo laimę, tačiau didelės laimės nematau tapus savanoriškais vergais žuvų fabrikuose ir statybvietėse. Jie tiesiog dirba ponams vokiška, norvegiška ar angliška pavarde. Valstybėje ir visuomenėje klęsti korupcija. Tai idėjos „kas valstybės – tas mano“ padarinys.

Ta visuomenės dalis kuri emigruoja, slepia mokesčius, nedirba ar tiesiog skundžiasi, jog Lietuvoje neįmanoma išgyventi, turi suprasti, jog norint, kad valstybė klestėtų, reikia prisidėti prie gerovės kūrimo, mokėti mokesčius, būti atsakingu piliečiu ir dalyvauti valstybės gyvenime. Šios keturios vergo taisyklės lėtina Lietuvos vystymąsi, niokoja jos galimą potencialą.

Reikia išmokti pamiršti nuoskaudas, gerbti kaimynus, mylėti savo šalį ir jai atsiduoti. Turime išlaisvinti savo protus nuo vergiško mąstymo, labai abejoju, jog tai įvyks artimiausiu metu, reikia sulaukti, kol senąją kartą pakeis naujoji. Viską išspręs laikas, tik reikia mokėti sulaukti.

Ar dabar žinai, ką veikti su laisve?

 

Artūras Valonis yra Lietuvos edukologijos universiteto, istorijos programos studentas. 

Rašinyje pateikiama asmeninė autoriaus nuomonė.