ES: garbinami blogiausi


Man būnant Liuksemburgo piliečiu, per pirmus 18 mano gyvenimo metų buvo tik vienas šalies ministras pirmininkas – Žanas Klodas – Junkeris, dabar – Europos Komisijos pirmininkas. Tai pasakęs, galiu teigti, jog tvirta Junkerio pozicija prieš Brexit yra tik žiniasklaidos išpūstas muilo burbulas.

Žanas – Klodas Junkeris įkūnija visą politikos neteisingumą: jis – teisės studentas, kuris praktiškai neužsiėmęs teisine veikla, tapo didžiausios centro dešinės partijos sekretoriumi (tokios pačios ideologinės krypties partijos, kaip ir Vokietijos Kanclerės Angelos Merkel atstovaujama partija). Jį po sparneliu priglaudė buvęs Liuksemburgo ministras pirmininkas, vėliau tapęs Europos Komisijos pirmininku – Žakas Santeris. Tokiu būdu Junkeris valdžioje užsibuvo daugiau nei 30 metų.

Mažyčiame Liuksemburge Junkeris buvo ir išlieka be galo populiaria politine figūra. Kuomet 2005 m. Liuksemburge vyko referendumas dėl ES Konstitucijos, Junkeris suorganizavo kampaniją „apie save“, grasindamas atsistatydinti, jei jo palaikoma pusė nelaimės.

Galbūt tai atrodytų kaip logiškas politinis atsakas Jungtinėje Karalystėje, tačiau Liuksemburgo gyventojai buvo įbauginti. Junkeris puikiai įtikino visą Liuksemburgą, kad šalis pasaulyje yra reikšminga tik jo dėka. Kas būtų, jei jis paliktų tarnybą? Galiausiai, daugiau nei 56 procentai gyventojų palaikė Junkerį.

Pradėkime nuo to,  kodėl Junkeris pasitraukė iš ministro pirmininko pareigų. Kilus dideliam šnipinėjimo skandalui dėl to, kad slaptosios tarnybos sistemingai vykdė nelegalias operacijas, Junkeris neprisiėmė atsakomybės, nors slaptosios tarnybos yra atskaitingos būtent ministrui pirmininkui.

Kai jam buvo pristatyta 140 puslapių ataskaita apie jo atliktus pažeidimus, Junkeris, vietoje to, kad sureaguotų į kaltinimus, tiesiog pabrėžė savo puikius lyderystės įgūdžius. Anot jo, jei ne galingasis Junkeris, kas iš viso pasaulyje žinotų apie Liuksemburgo egzistavimą? Vietoje to, kad išspręstų problemas gimtinėje, Junkeris vengė atsakomybės ir pabėgo iš šalies, mieliau pasirinkęs savo draugų iš tarptautinės bendruomenės aplankymą, tam, kad įrodytų savo svarbą Europos Tarybai.

Be viso to, jo socialdemokratinės koalicijos partneriui ilgainiui pabodo toks Junkerio elgesys ir jis apjuodino nepriekaištingą Junkerio karjerą.

Manoma, kad norint tapti Europos Komisijos dalimi, reikia pralaimėti rinkimus, pavyzdys – dabartinis EK pirmininkas. Tačiau Junkeris nepralaimėjo priešlaikinių rinkimų, o vėliau, 2013 m. atsistatydino. Jo partija laimėjo daugiau nei trečdalį visų balsų. Tačiau trys pagrindinės opozicinės partijos suformavo koaliciją, sudarydamos nedidelę daugumą ir taip pašalindamos Junkerį ir jo partiją iš valdžios.

Tačiau jo paskyrimas tapti Europos Komisijos pirmininku būtų nutikęs bet kuriuo atveju.

Didžioji dalis gąsdinimų apie tai, kas nutiktų Didžiajai Britanijai, jei ji pasirinktų palikti ES, nepaveikė balsavimo referendume dėl išstojimo iš bendrijos rezultatų (įrodyta, kad dauguma gąsdinimų nebuvo teisingi). Dauguma net nežino kas yra Junkeris, tad  jam derėtų suprasti, kad  jo populiariumas už Liuksemburgo teritorijos  yra itin ribotas.

Politinė realybė smarkiai sumenkino jo idealizmą. Tas pats nutiks ir per derybas su nauja britų valdžia, Volkswagen (vokiečių kompanija) ir Stella Artois (belgų kompanija) norint būti Didžiosios Britanijos rinkos žaidėjomis. Šį kartą Junkeris tariasi ne su 300,000 žmonių elektoratu, o su penkta didžiausia ekonomine galia pasaulyje.

Junkeris tiesiog meistriškai įvaldęs apsimetinėjimo meną. Jis nori, kad visuomenė jį lygintų su Žanu Monnet ar Robertu Schumanu. Labiau nei bet ko jis trokšta atgaivinti senąją Europos Sąjungą ir mano, kad tai pasieks tokia pačia retorika ir politika, kurią išbandė Liuksemburge.

Realybė Junkeriui parodys, kad jis klysta.

Junkerio atsistatydinimas iš Europos Komisijos pirmininko pareigų, Čekijos Respublikos Užsienio reikalų ministro pageidavimu, iš esmės nepaveiktų fundamentalių problemų, kurias sukėlė centralizuota valdžia Europos Sąjungoje. Valdžia netraukia tų, kurie jau yra savaime blogi, blogais žmonės tampa tuomet, kai paragauja valdžios skonio.

„Nesąžiningi ir nevaržomi žmonės kur kas labiau linkę būti sėkmingais“ yra pasakęs Friedrichas Hayakas. Kokie žodžiai galėtų geriau apibūdinti politiką, perėmusį aukščiausias ES pozicijas?

Žanas – Klodas Junkeris nėra liga, jis yra simptomas. Liga – valdžia.

Bill Wirtz studijuoja teisę Université de Lorraine Nancy, Prancūzijoje. Jis yra ESFL koordinatorius ir ESFL tinklarasčio redaktorius. Savo paties tinklaraštyje (www.wirtzbill.wordpress.com) jis rašo 4 kalbomis, o jo straipsniai buvo publikuoti Liuksemburgo laikrasčiuose, the Foundation for Economic Education, the Mises Institute, Newsweek, Yahoo News, the Washington Examiner ir CapX.

 

Categories

1 comment

Add yours

Comments are closed.